Nerimo valandos

vakaras

Nešaukite, gatvės… Vakaro gatvės, nešaukite…
Leiskite man sapnuoti… leiskite man, vienam…
Mano sapnas, sunkus ir juodas sapnas, plaukia į čia.
Ak, nesakykite, broliai, kad tai vienuma,
kad bėgu nuo jūsų… Kaip dažnai aš nakčia
laukiu žingsnių, žodžių ir taip bijau tuštumos…
Bet šiandieną – gatvės, nešaukite: leiskit sapnuot…

Gal tai bus didelis sapnas ir nuostabus –
(gal prieš saulėtekį rasit mane sukniubusį
ant nepaliesto popieriaus lapo…) bet, gali būt,
mano rankos jį užrašys… Gali būt,
jis bus sapnas, kurio mes ieškom visi…
Gal tarp šauksmų ir maldos, gal vienas žodis nušvis,
vienas žodis, kurio mes ieškom visi…

naktis

Viešpatie, laimink visus. Žvaigždynai
tokie šalti šią naktį; šią vienišą naktį –
Viešpatie, laimink visus:

Vyrą, pavargusiom rankom prie mašinos ratų,
pilką kareivį – jis mąsto apie namus –
ir žmones, žmones mažose trobelėse šiąnakt
palaimink, palengvink jų vargą… Bet mus
palik. Mums nieko neduok. Nes mes ieškom Tavęs.

Mūsų brolių kraujas ir prakaitas puola ant mūsų…
Nieko neduok mums… Prakeik. Bet atverk,
atverk nors vienam akis, nors vienam iš mūsų:
pasakyk: ar esi? Jei ne – tai ko ieškome mes?!

rytas

Aš juokiuosi. Aš neverkiu, broliai, ne.
Aš juokiuos. Karštos ašaros
skruostais ir lūpomis teka.
Bet aš neverkiu: ne. Aš matau – tamsuma

skęsta į bundantį miestą.
Bokštai nušvito kaip liepsnos
saulėteky. Žingsniai girdėtis:
žmonės ateina! Žmonės!..

Skambėkite, rytmečio gatvės, skambėkit!
Skambėkit, bažnyčių varpai, skambėkite, bokštai!
Galbūt jūs nutildysit mus amžinai –
ir jūsų triukšmingam skambėjime,
gali būti, suduš ir numirs sapnai.