Mors atomica

Mes esam žvėrys negyvenamoj saloj.
Netilpę Nojaus arkon žvėrys, suvaryti
nematomų lankų, strėlių ir iečių.
Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo.
Niekas nerašė mums ugnies rašmenimis ant debesų.

Mes laukiame nuolankūs pastaros nakties
negailestingų mėlynųjų ašmenų. Visi laivai,
iškėlę panikos bures, pro šalį plaukia.
Nebėra paukščių. Vėjo. Saloje šaltiniai
užako. Duonmedžiai visi bevaisiai.

Po lūpom jaučiam vėstantį ir sūrų smėlį.
Parpuolusio šalia akių, plaukų artumą,
alsavimą, kapojantį ritmingai amžinybę
| dabarties smulkias sekundes. Tylą.
Ir paskutinę bangą, plaunančią mums kojas.

Mes esam žvėrys, šventraštyje neminėti. Suvaryti
apokaliptinių lankų, strėlių ir iečių
į negyvenamą, į tuščią, į koralų salą.
Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo.
Mūsų vardų vanduo nenuskalavo smiltyje.