Mažo uosto švyturys

Į atvertas tavo šviečiančias akis
mirguliuodamas iš lėto puola sniegas.
Nuo žiūrėjimo į šniokščiančias naktis
pavargai. Norėtumei užmerkt akis bejėges.

Nusibodo tau vienodas ūkavimas garlaivių.
Jų smaluotas prakaitas ir aitrūs dūmai.
Ir aukštai stiebuos, tarp svyrančių virvių,
girto jūrininko rėkiamų dainų graudumas…

Žlegančiom grandinėm kojos prirakintos tau
prie dumbluotų akmenų, susmigusių į jūrų dugną.
Ir tiktai viena svajonė tavo veidą liūdną
nušviečia kasnakt: Tu taip norėtumei išplaukt,

džiūgaujančią vėliavą ugnies iškėlęs vėjam,
nusigėrusiem, putojančia, bekrašte platuma, –
tu norėtumei išplaukt, palikęs persunktą aliejum
uosto vandenį, laivus ir sniegą, kvepiantį žeme.