Mano sakalas

Esu skraidęs kadais tik sapne.
Nepažįstu to svaigulio keisto,
kada vėją skrodžia sparnai
ir kraujas užkaista: –

po tavim tyvuliuoja putoti
vandenys, lygumos vaiskios,
virš tavęs tik erdvi platuma –
begalinė žydrynė. Tu man
dangaus dovanotas.
Tu grįžti atgal nuolatos
ir, aštriais nagais man į odą
įsikirtęs, romiai ir vienodai
žvelgi į mano akis.

Kaip diena ir naktis.
Kaip gyvastva ir mirtis.
Kaip žiemą žydinti rykštė –
nuostabiausia išliks
žmogaus
ir paukščio
draugystė.

* * *

Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausio savo brolio.
Neišmokau glostyti nei vėjo, nei akmens.
Indo mano pelenams neišžiedė iš gimto molio.

Nepalikite manęs.
Nepalikite prieš paskutinę ilgąją kelionę.
Neišmokau nei dangaus, nei žemės nešt.
Mirė sakalai, ir sužiedėjo mano duona.

Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausiojo ketvirto brolio.
Mirtis myli tris. O kas mane užbers žeme?
Mano miegui kas atkas sukepusį raudoną molį?

Neišsižadėkite ir nepalikite manęs.

* * *

Manom mirtį pažįstame. Tiktai gyvenimo
mįslių nemokam įmint.
Tiltą po tilto sudeginę,
nei atgal, nei pirmyn
neberandame kelio.
Einam ir grįžtame,
klumpam ir keliam,
kol pagaliau apsiprantame su vienintele
ir paskutine mintim:
ir mirties nepažįstame.

* * *

Atskrenda sakalėlis
per žalią, žalią girelę…
Atsimušė sparnus mano paukštis
į eglę, sausą eglelę.

Už jūrų, už marių sūnūs
ir dukterys. Lūžta keteros.
Vandenys gailūs ir sūrūs
plauna eglę kaip ašaros.

Nebežaliuos giria: aštrios šakos – ašakos.
Duona kieta ir gori.
Pasiimsim tiktai su savim karčią pasaką
apie našlaitę, kuri
laukė pralaukė jauniausiojo brolio
(brolį pakorė miške), kai namolio
pasikelsime grįžt.

Nebežaliuosi, eglele:
sukrekę moliai
ir kaulai brolio
kiekvieną šaknį užgoš…
Nebežaliuosi, eglele, ne.
Tiktai pačioj viršūnėlėj, kasnakt,
vėlai
sakalai
linguos.

* * *

Išmaldos neprašiau. Valgiau duoną juodą,
pūslėtom protėvių rankom pasėta,
pro suskirdusius pirštus supiltą aruodan.
Valgiau savo vargo duoną – gaižią ir kietą.

Kojom basom išvaikščiojau tėviškės smėlį.
Mindžiau raudoną kaip kraują rudenio molį
ir godų juodžemį. Mano senolių
medžiuose tebemiega jų baltos vėlės.

Išmaldos neprašau: sugrįšiu namolei
ne sūnus palaidūnas, bet šeimininkas
(kas žemės – žemei, kas brolio – broliui),
savo dalies paliktos atsiimti.

Pasiimti nuosavą mirtį, kuri kalasi
kartu su žaliais želmenim už gimtojo sodo
kiekvieną ankstyvą Žemaičių pavasarį
pro juodą, pro trupantį šiaurės gruodą.