Laiškas mirusiai motinai

airis niūriai žvelgia: mes – kalės, lakančios alų, bedarbės snaiperės.
jis renkasi mane tartum avį: apžiūri, pučia dūmus, uodžia mėsinga nosimi –
vis aršiau ir skaudžiau slysta žemė.
motin, kur tu?
plakasi
lange
žuvis

ošia
jūra,
kurmis-
kareivis skęsta.
smėlį – nelyginant chaki spalvos cukrų – laižau.
manau, jis bus dezertyras – bėga, pamatęs baltąsias keteras,
dienos šviesoje už motinos kuprės slepiasi, gyvybė jam – musė
ant įkaitusio šalmo, o mes pigesnės už šaltą vandenį:
lemūro
uodega
trumpa

dienų
sapnai:
melisa –
vos pražydusi, tarsi nuotaka, kvepianti
sodelyje prie avilių už tvoros, raktelis po kaklu parištas,
kaspinėlis raudonas žėruoja pienių pievoje, krentu iš tėvo glėbio:
šalia rusas niūniuoja į ausį progiesmiu:
spjaudausi –
moterys
liūdi

liudi,
kakaja
ženščina!
vieno per maža nakčiai:
neišskalbs, padžiaus ant kėdės, o rytą ir vėl: liudi, kakaja ženščina!
moteris, kamanė vienišė, mažame urvelyje slepiasi – ar žemčiūgai
tebeliūdi tavo darželyje, mama? jie nesupranta mano schizo;
liūdi dievas prie senos,
pametęs
dantis,
tylus

rabi,
geriau jau tu
būtum
įsiuvęs man užtrauktuką – juodą
su balto kaulo ąsele; galingasai užtarėjau, nemirk už mane!
už klėtelės, sodo gale, gervuogėse, prieš patekant saulei apverčia
tavo kryžių žemyn galva lyg satanistai ir prikala kojas tenai,
kur turėtų kalti rankas; kala pasikeisdami –
triušiai!
rėkiu,
kandu

ore
skraido
išcentrinės
kulkos; ryti kardus, stiklus
medaus liepsną, vanagų prakaitą, svetimų žodžių askarides –
nesvarbu jog lūpos verkia ir skeldėja – išmokau
apsimesti aristokrate; dūstu ir inkščiu – bedantė šalta varlė,
burbulus
pučiu
žydui

dieve,
nemuną
išvemčiau;
dulkėta seilių košele
tepu neregių vokietukių akis ir vėl šliaužiu ant bambuko,
sėduosi sukandusi dantis, ilgakojė (pažįstu tavo balsą už tūkstančio
mylių); pardaviau užutekį ir deltą, sprogdina veržiasi šaknys –
nežemiško
medžio
vėjas

žinią
nešu:
vakaro
sargyba pavargo; džiunglėse
amazonės čiabuviukas pūkiniame gimdos patale čiulpia
pirštuką, skaičiuoja metus, o Lietuvoje, aušros vartuose
gieda
pelėda
baltu abitu