Laiškai

Laukiami, tartum vaikai,
Nelaukiami, tartum liga,
Skrenda per žemę laiškai –
Baltoji pūga.

Gražūs, kaip žydinčios kalvos,
Sunkūs, kaip akmenys kartais,
Būna – tušti, tartum galvos
Tų, kur vien kamuolį spardo.
Jaukūs, lyg vasaros gėlės,
Vėsūs, kaip atviras langas,
Skaudžiai sužeidžia, it strėlės,
Glosto, lyg motinos rankos…

…Niekas laiškų man nerašo –
Pats šįryt sau parašysiu,
Ir vakare vienas aš
Ilgai prie ugnelės skaitysiu…

– Kaip gyveni ir kas naujo?
Ar tau neliūdna, kai vienas?
Lauk. Aš rytoj atkeliauju…
Laukiu. Taisau vakarienę…

Pasuku laikrodį priekin,
Išnešu murziną sniegą,
Pašeriu, tartum šunelį,
Židinio šiltą ugnelę…

Tartum paklydėlis girioj,
Tartum – apsvaigęs – kalnuos…
Ko gi aš laukiu?.. Nusvyra
Galva, ir užmiega ugnis pelenuos.

Šaiposi raidės, plasnoja
Juodas plaštakių būrys…
Tik naktį staiga susapnuoju:
Beldžias kažkas į duris…