->
Buvo naktys sidabrinės,
buvo šviesūs vakarai,
o neguodžia nieks krūtinės –
sau išeidamas tarei…
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos? –
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
Eisi kloniai ir kalneliais,
eisi miško takeliu,
o pavargęs ir sušalęs šauksi: –
Dieve, negaliu …
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos? –
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
O toli ten saulė leisis,
skris paukšteliai į lizdus,
ir kvepės žiedais baltaisiais
žodžiai vakaro maldos.
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos? –
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
Ten aidės ji kaip romansas,
kaip pavasaris skaidri,
šaukdama tave, vaidensis
juodo miško vidury …
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos? –
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
Palikite komentarą