Klajoklio stygos

Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų,
Dienos belaisvis, ir toliau einu
Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais,
Kiek eiti dar likimo saikas leis…

Aš daug žiedų radau aušros darže,
Daug jų sumindžiau, eidamas ežia,
Ir užėjau erškėčių dar daugiau,
Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau…

Ir supratau, skausme ir ilgesy
Kaip, žemės prote, aklas tu esi,
Nes štai nakčia stebiu spiečius žvaigždžių,
Bet, kurčias, aš jų psalmės negirdžiu…

Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,
Kas – valandai, kas trunka amžinai,
Kur tu, lašeli jūros vandeny,
Drebėti siųstas ir iš kur eini…

Todėl širdis taip alpsta, ir todėl,
Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl,
Ar kas pagalbos ranką man išties
Nuvokti mįslei ryto ir nakties…