Kiemsargė vardu Marija

maudžia strėnas ir paširdžius – tvenkias audra?
ir pasaulis grėsmingai pajuosta bet
įsikiša balsas ir taria – yra –
ir sustabdo magnetinę juostą

ir išpurtusi moteris amžiams liks
gremžti ledo mazgotis rankų
ją apsems vanduo o paskui užsnigs
o paskui ir paims į dangų

su vilnone skara su piktu šunim
apelsinų spalvos liemenėj
su visais tą rytą rastais akmenim
su visais pamestais gyvenimais

su apgraužta kaip stuburas atmintim
aklinai užkalta rugpjūtį
su vienintele geriant svarbia mintim
ar nelemta ir jai supūti

žemės plote sutilpusiam po liežuviu
velnio kilpoj palei žirgyną
kol telieka „deja“ iš saldaus „déj? vu“
kol kraujagysles atrakina

o tada jau išlaisvint paleist priglaust
atmiegot už praėjusį laiką
ir akių vinimis kuo ramiau paklaust
kur palaidojot mano vaiką?