Kelionės elegija

Nuo jauno rytmečio lig rytmečio jis eina,
nuo juodo vakaro lig vakaro tamsaus,
ir kai apglobs naktis jo paskutinę žingsnių dainą, –
kita diena kitam krante jam, nebegrįžtančiam, išauš.

– Kur dingo dienos, rubinais papuoštos,
kur dingo dienos – meile ir nuodais?
Kur dingo skausmas – mylimųjų uostas,
tiek kartų širdį glausdavęs kadais?

Kur dingo vėjas? Kur pūkelis pienės?
Kur begalinės marios? O kur viešpačiai kalnai? –
Ar bepaklaus jo balsas mūsų iš Tenai?

Ką atsakysim jam, mes, sielos šiokiadienės,
apneštos dulkių, tartum juodalksniai prie vieškelių plačių,
su paskutinio kelio kryžiais ant pečių?