Kelionė naktin

Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties
vėsų, vėlyvą vakarą seno uostamiesčio smuklėj.
Tekėjo geltonas smėlis ir vynas iš vieno indo
į kitą stiklinį indą plonyte srove.

Verkė girtas žmogus, ant purvino stalo padėjęs
mėlynas plaštakas. Bėgo nervinga reklamų šviesa
per drėgną jo veidą, kai aukštas svetimšalis palietė
mano pavargusio draugo petį balta ranka.

Mirė poetai smuklėse dar prieš Villon ir Poe,
apsvaigę nuo žalio absento ir prasto vyno,
uosto žibintų žėrėjimo ir nuo riksmų laivų,
paliekančių juodą krantinę saulėtai kelionei.

Žaidė jauni žirgai jų sapnuose, ganykloj bekraštėj…
šoko taškuotos forelės vaikystės krioklyj kristaliniam
upėm į aukštumas neršti ir mirti… rinko šešėlius
lėtų debesų išblyškę berniukai nuo šilto smėlio…

Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties.
Šešėlių svarstyklės virpa skausmingoj lygsvaroj.
Stikliniame kūgyje smėlio srovė greitėja ir senka.
Vienintelė gatvė akla ir veda į tuščią krantinę.