Karšti šaltiniai

Mokslo pakrikštyti medžiai parke lotyniškai gieda,
Lapų lopšy paukščiukai kalas ne savo noru,
Aklas mėnulis šoka kaip cirko liūtas pro žiedą,
Ir lustitia šnibžda: “Sum fundamentum regnorum”.

O respublika – linksmas namas, viešas dalykas.
Ilgas driežas ant tako guli kaip Jobas plikas.

Miestas bėga į kalną, šokdamas per vynuogynus,
Bet, nepasiekus viršūnės, ugnis jam užkerta žadą.
Chemija dirba garuodama, požemy užsirakinus,
Garas kankinio kūnui nemirtingumą žada.

Parke kriokdamas skroblas kaizerio galvą glosto,
Kaizeris laimina miestą ir verdančią sierą uosto.

Degantis saulės vežimas krenta į juodą bažnyčią,
Vario velniai ir gyvatės nuo durų katedron plūsta,
Wagnerio smuikai putodami liejas per skęstantį Nietzschę,
Tragiška uvertiūra: “Also sprach Zarathustra”.

Paralitikas veda rausvąją Paranoją,
“Veni, Creator” vargonai vestuvių bukete groja.