Išrinktieji

Kiniečio skalbėjo kieme – už jo baigiasi miestas –
žydi atogrąžų gėlės. Nebyliai darbininkai
lenkia per purviną upę tiltą. Šalti dolomitai
klastingai žėruoja karališko kalno urve.

Aklo auksakalio sūnūs žaidžia su butelio šukėm:
pro aprūkusį stiklą leidžiasi gęstanti saulė
raudono smėlio aikštėj. Grenada. Jaučiai ir dulkės.
Poetų rojus: Bahia de Todos os Santos. Balto
ir juodo kraujo sapne. Pro mėlyną rūką

ateina jauni mano broliai dainuoti žemę ir jūrą.
Purvą ir tyrą vandenį. Girią ir ūžiantį miestą.
Žalią ir pilką mirtį. Berankį skulptorių veda
mergaitė per akmenio kalnus. Mėlyno sniego
atašvaite mano delnai, kaip gili ir bežvaigždė naktis.

Leisk. Paliesiu tavo akis. Bet tu liksi neregiu.
Duok man atogrąžų gėlę – raudoną kraujo aguoną.
Nebyliai darbininkai išlenkė tiltą anapus. Į tyrus.
Duokit man stiklo šukę: tegul, tegul supasi luotai
Grenadoj, Bahioj, Šventojoj, aprūkusioj saulėj!