Iš vaikystės baimių

trianguliacijos bokštai elektros stulpai
su juodomis kaukolėmis nelipk užmuš
ir norėdamas neįlipsi ne dalvevkos obelis
baimė buvo nelinksniuojama viename asmeny
metai kaitomi tik metų laikais
neįlipsi įlipau kad ir rytą prieš pabusdamas
pabiro anglys ir kaulai vėjuota diena
pasitaikė taip toli keliavau iki obelių
tręšdamas laukus mažas kapinaites prie miško
po metų geriau derėjo bulvės ir žodynai
daugiau atsirasdavo mirusių kalbų žinovų
tik kaulai kaip akmenys kaip žodžiai
išstumia pašalas vis boluoja tamsoj
seniai pabudau niekaip nesurenčiu sakinio
galai nesueina būčiau miręs švilpaučiau
ką noriu būčiau gyvas jau pas mergas traukčiau
dievas žino kuo baigsis vaikystė baigės