Ipolitas

Toks žmogelis Ipolitas,
Atsibudęs vieną rytą,
Sūrį kando – nusigando,
Kad galvos neranda!

Kurgi dingo ta galva –
Vakar taigi buvo!
Guli ir kepurė, va,
O galva pražuvo!

Kur aš eisiu be galvos —
Ką gi žmonės pagalvos?!

Nieko jis nebesupranta –
Tesupranta tiek:
Kad galvos nebesuranda,
O daugiau tai nieko.

Nuo atsitikimo šito
Net galva jam apsisuko.
Baisiai keista Ipolitui –
Nėr galvos, o sukas!

Mąsto jis: o gal į naudą?
Gal net baisiai sveika? –
Nėr galvos, tai ir neskauda,
Ir galvot nereikia.