Improvizuoja rugiai

Buvo buvo diena. Tokia buvo tyla.
Tokia buvo tyla, sviro klevo galva.
Manyje gi taip pat kaip gyva
Mano sielos žalis Lietuva.

Ir menu – tai žydėjo rugiai.
Saulė juokės visais spinduliais
Už tai, kad ir aš į vargus
Įbridau taip giliai, per giliai.

Ir sakiau – brisiu lauko marias,
Tegul niekas manęs negirdės.
Saule, saule, nebūki žiauri,
Nesudegink šiąvasar širdies.

Nes tada baisiai motina verks,
Kad sūnus, lyg netyčia, juokais,
Vis dainuodamas ėjo visur,
Bet nutilo kartu su laukais.

Dieno bėgs, o rugiai nužydės.
Tolumon bėgs keleliai keliai,
Pro tenai, kur ir aš kaip rugiuos
Įbridau į vargus per giliai.