->
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo
ir visa tai ką nešasi jis saujoj
ugnis ir oras žemė ir vanduo
iš kūno kūnan iš vilties į viltį
visur namai kuriems jisai svetys
ir visa tai ką tenka jam patirti
kaip amžių duoklę savinas mirtis
kalnai į lygumas išdidūs žengia
o lygumos ištirpsta kalnuose
vis tiek ateina mūsų sapnuose
pradžia nokina pabaiga jos vaisiai
nukritę dūžta girios tankmėje
kur viskas skleidžias tobulai ir baisiai
kad vėl išnyktų laiko tankmėje
alsuoja jūros potvyniais ir štormais
ir Dievas žvelgia akimi šalta
kaip dulkės vėl įgauna miestų formas
ar dulkėmis pavirsta planeta
ir nieko nėr ko jau nebūtų buvę
ir nieko nėr ko kada nors nebus
ir nušvitimas būna slėptuvė
kai mirkteli bežiūrintis į mus
kaitri ugnis išdegina vietovę
virtovė virsta kalnų pelenų
paskui ir vėl ugnis atsikartoja
mielom liepsnelėm židiniuos namų
ir virš visų teisybių ir apgaulių
išsprogsta tartum visata skiemuo
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo.
Vienas gražiausių mano perskaitytų eilėraščių…