Geležinkelio stotis

Mažytė, liūdna geležinkelio stotis ant žemės –
gimtinės laukų begalybėj – pabunda mano kraujuj…
Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas –
migloti jo ratai aptiškę dumblais ir lietum –
ir atveža pilką, sudrėkusį rudenio vakarą.

Į stulpo viršūnę užtraukia žibintą dejuojantį
kažką švebeldžiuodamas sargas. Jo akys šviesios ir geros.
Tolybėj surinka išgąsdintos traukinio girios,
ir eglės į degantį debesį paneria galvas raudonas.

Žmonės. Nuliūdę ir šypsantys žmonės. Moterys. Vyrai.
Akimirksniui širdį ir veidą užtvinsta man klegesio bangos.
Susiliečia lūpos ir rankos. Kažkas susitinka ir skirias…
Ir klykia ilgai skepetaitė balta iš traukinio lango.

Ir vėlei sudrėkę nakties ir tylos skudurai
nukrinta ant kosinčio sargo ir aklo žibinto,
kuprotos stotelės mieguistų akių ir nuaidinčio
žydo vežimo, ir šlepsinčių sutemos žingsnių.

Kreivi, susigūžę namukai, priglaudę suodinus veidus
prie spengiančių bėgių, sapnuodami miega…

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Gelsvoj žibalinės lempos šviesoj susiliejusios raidės
ima mirgėt po minkštais nakties peteliškių šešėliais.