Fuga in as moll

DAŽNAI pasiremiu ant savo nuobodaus gyvenimo –
Taip noriu jam atrast šį ta, bet nieko nerandu:
Pabyra metai ašarom, tai sušlama dejavimais,
Tai vėlei nuplaukia lėnai, lyg paryčiu vanduo.

Tai pasaka! sekta kadais su smulkiomis detalėmis…
O pasaka! Tujen jau tolimam, jau užmario krašte!
Ir glamonėju širdį plakančia ir geliamą,
Suklupusią po atminimų apsunkusia našta.

Jis taip sunkus, taip didelis tasai gyvenimas.
Jis taip nuvargino, taip nuplėšė, nualino mane.
Ir štai aš viska surinkau, kas gali būti menama,
Nors trupučiui sušilt kadais rusenusia iliuzijų ugnia:

Tokia neaiški mėnesiena, ir pakaruokliai man vaidenasi,
Žiūriu, kaip kalasi žvaigždelė pamažu,
Ir vėl bedu akis, bet paklystu žvaigždynuose, –
O tas gyvenimas toks didelis ir toks gražus!..

Ir taip norėtųsi gyvent, kaip kirminui, sakysime,
Gyvent dėlei gyvenimo paties –
Gyvenimas versmė, jis niekad neišsisemia, –
Gyvent be galo ir be krašto, be mirties!

Atgyja vėl širdis nuvargus ir aplėtusi.
Aš jo kadaise troškau, aš juo kadais džiaugiaus –
Gyvenimas toks didelis, o jo norėtųsi,
Norėtųsi kaip galima daugiau…

Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino,
O vis su tokia didele aistra aš ji nešu.
Ir nyksta smulkmenos – tie rudenys ir darganos,
O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!.