Elegija

Aš vienas stoviu ant didžiulės
Žemės, kaip lašas apskritos.
Juokiasi saulė ir mėnulis,
Ir pučia vėjas iš šaltos

Erdvės ir drasko mano plaukus,
Ir nieko negaliu suprast.
Širdis gali nustoti plakus
Anksčiau, negu mokėsiu rast

Tą angelą, kuris dainuoja
Balsu vos girdimu, tyliu,
Ir velnią – tą, kurs ožio kojom
Bėga pasaulio takeliu.