Domenico Scarlatti

Mes visi, kurie laukiame sonatos, atplaukiančios – kaip žuvis – variniais nematomais kanalais, pradžioje turime stebėti lunatišką automatų veikimą.
Liesa patefono rankutė pakyla, sekundės daliai pakimba ore ir abejingu tikslumu nuleidžia adatą į poliruotu granitu žibantį diską – į Domenico Scarlatti kapą.

Čembalo srovė teka šilkinio metalo upeliu elektros nurodyta kryptimi, ramiai dainuodama net ir liūdesy, tiktai sulėtindama bėgį. Sonatos arpeggio, kurie pasakoja apie Andalūzijos sodus, gyvena alchemijos sukurtame poliariniame ore, kur tonai švyti kaip šiaurės pašvaistė, ir sonata, užtrukusi tris minutes ir devyniolika sekundžių, sugrįžta į Domenico Scarlatti jai vienai pažadėtą, nesunaikinamą, tobulą tylą.