Dienos

Eikit, dienos, eikit gražios, skaisčios,
eikit, dienos liūdnos ir pajuodę –
su jumis čia daug keleivių vaikščios,
veiduose jų daug mirties atrodys.

Ko tos gėlės šlama taip parudę,
ko pavėjui linksta sausas stiebas –
taip neklauskit, taip neklauskit gūdžiai;
nežiūrėkit saulėn pasistiebę.

Iš lašelio, iš rasos lašelio mažo
jūs regėjot šviečiant šviesią saulę,
iš svajonės, meilės ir miražo
jūs sukūrėt nuostabų pasaulį.

Jūs, jaunystės, jūs baltų senelių dienos,
būsit vis ir vis džiaugsme pilnavidurės,
į gyvenimą jus ves kiekvienas rytas ir kiekvienos
šalto vakaro juodon naktin atvertos durys.