Dangaus dovanos

Dangus vidudienį tau šviesų davė
ir laimės sapną ir nakties kelius,
jo vakarinė tavo širdį žavi
ir jo girdi tu ryto paukštelius.

Ir jo aušroj tu pasiklydęs stovi,
ir jo šviesos tau krintant nematai,
o ji kaip upė tau pro veidą srovi,
kaip upė dingsta ji, ir lieka tik krantai.

Q krantuose pavargę žemės žingsniai
ir ateitis tava ir dovanos dangaus
be pėdsako, kaip jūroj laivo takas, dingsta,
ir niekas jų, kaip paukščių, nesugaus.

Ir niekas? .. Ne! Tu pats rankas ištiesi,
tu pats jų rinkt ir aukuro uždegt eini,
tu sieloj pats neši, kaip žvaigždę šviesią,
žibintą, uždegtą žilųjų amžių židiny.

Dangus vidudienį tau davė – saulę siekti,
nakties kelius – kad puoštų žemę rytdiena,
priėjęs vakaro kelionės tylų lieptą,
kad tartumei: – Laimėjau. Vesk namo. Gana.