Dainius

Po baltu nuometu žaliam gegužy
ties mano langu dvijen vyšnios lūžo,
kaip dvijen seserys greta,
pas mano langą lauko obelėlė
sunkaus žiedų vainiko nepakėlė,
kaip motina, kaip motina balta …

Po šelmeniu dvi kregždės susisuko
gūžtelę molio, samanų ir pūko,
ir kaip upelis plaukė jų giesmė – – –
Kaip tie šviesaus pavasario paukšteliai,
kaip ta giesmė ant amžinojo kelio,
ir aš šiame pasaulyje esmi.

Ir aš anų baltųjų vyšnių brolis
iš skausmo eisiu į gyvybės tolius,
ir aš sūnus anos senos obels
ir taikoje, ir karo vėtros žingsniuos
savos tautos aruodan derlių rinksiu,
kol šalnos kojas ir rankas sugels,
kol po žiedų našta širdis pabals …