Daina

Eik takais, kur amžių grįsta,
Nes kaip šapas veikiai vysta
Mums seikėtos valandėlės –
Mes – likimo trapios lėlės…

Vakar mus šilkais jis gobė,
Dosniai vilko brangia drobe,
Šiandien jis purvyne murdo
Ir nešykšti karčio, skurdo…

Ten, kur buvo pilnas rėtis,
Nebelieka kuo gėrėtis –
Mirksnio troškis grįžta spėriai,
Vos jo taurę tu išgėrei…

Lauktos aušros tingiai švinta,
Rūpink sutemoms žibintą…
Rink kelionei, kas negūra,
Iš pakrantės irk į jūrą…

Mirksnio vystamą vainiką
Žemės tuščio graudis tyko –
Mirksnis sėja, amžiai vėto,-
Gerbk vidurnaktį žvaigždėtą!