Daina

Kalnus išgriovęs, daug uolų sudaužęs,
Kalnų upelis renčia savo lovį –
Putoja, purkščia, šniokščia, kriokia, laužias,
Versdamas visa, kas ant kelio stovi…

Jis savo vingius vis į tolį kasa, –
Ir tu, vergeli, į jį atsižvelgęs,
Sutelk rūstingai visą savo drąsą,
Kaip jis išveržti laisvę uoliai stelgias…

Mieguistą šilą viesulas užpuolė
Ir purto, drasko paukščio gūžtą irią,
Ir linksta, braška eglelė varguolė,
Nulaužtos šakos blaškosi po girią…

Bet, audrai dingus, po žvarbio, po baimes,
Dangun vėl stiebias smilgelė žalioji, –
Tu vienas, verge, užgautas nelaimės,
Į žemę kniubęs, verki ir vaitoji…