Credo

Žodį tik ištark, ir būsim išganyti.
Prisiliesk žaizdų – mirties nebus.
Beriam saują gintaro. Karstai atidaryti.
Vartai atverti visi ir veda į kapus.

Tavo žemė. Ir dangus. Ir visata.
Ir duobė juoduoja atkasta.

Nieko nebeduok. Nei vandenio. Nei vyno.
Saulę užgesink – tebus tamsu.
Mes Tau kryžių sukalėm ir triskart užsigynėm.
Akmenim užritome angas olų visų.

Visa Tavo. Tu davei ir Tu atimt gali.
Ir juoduoja Tavo žemė kaip duobė gili.

* * *

Visą gyvenimą
ieškojau tavęs –
savo paukščio.
Dabar ant aukšto
nulapojusio klevo,
tarp sunkių ir lietingų
lapkričio debesų,
tupi vienas ir svetimas
mano sakalas:
mieguistom akim,
tarytum sapnuodamas,
žiūri jisai
į tolimą tolumą –
ir nemato žemės,
ir nemato manęs.