C 40

Nusibodo – vis grįčioj ir grįčioj, –
Ir sienos ir lubos ir kertės.
Jei pro langą laukų nematyčia, –
Reiktų kartis.
Ponas daktare, sveikata matyt kiek pasivėlino,
Ar negalėtum paskolinti man savo sveikatos?
Man norėtūs: – aplinkui kad žalia ir mėlyna,
Ir kad apsidairius – bent matos,
Kad pieva ir airiai,
Kad debesys gryni
Ir lazurka kad susimaišiusi vėl su jais –
Atsistoti kur vėjo pagairėj
Ir šildyti saulę keturdešimtalinkais celsijais.
Bonkos?
Kas bonkos…
Nejaugi perneval jose prilakt turi?
Žinote ką, ponas daktare?
Užrašykite man šiandien oro.
Tik skanaus kad ir gryno.
Toksai apetitas, – kad, rodos, sugerčia pusę pušyno.
Ir pulso nereikia…
Kol gyvas, –
Širdis tebeveikia:
Ne širdis, bet stačiai lokomotyvas.
Atsargiai atsiduso,
Mano: agonija.
Visas vaistuose sumirko
Gerai tik, kad ūsai, –
O tai visą grįčią nušviestų ironija.
Ar taisybė, pons daktare,
Kad jus mano bacilos papirko?

2

Kai rytas saulėtas, –
Galvoje gera.
Ir mintys bijosi geriau manęs.
Tik krūtinėj Sachara.
Ir išnyko kaž kur visi raumenys.
Beliko apvilktas į odą skelėtas.
Tai ir kūnas – iš skroblų ir nervų suirusių.
Spiaut į tokį kūną,
Kuris jei neprisikelia iš numirusių, –
Tai į trečią dieną supūna.
O dvasia išsitiesė didelė, didelė,
Nuo žemės lig užu sietyno.
Tik šaknys sukimštos į menką
Nedidelį įdėlį,
Kuriam sudaužyti pakanka
Kruopelės švino.

3

Suliepsnojo žodžių zigzagai;
…dar lentas atnešim…
…dega ir dega…
…ir rytą ir vakarą keturiosdešim…
Žodis po užkampius vaikosi žodį.
Keturiodešim…
Ir rytą ir vakarą
Celsijus rodė..
Ir kūnas kai parakas dega.
Tartum po paklode
Velniai susikūrė sau pragarą.
Iš sienos išlindo žirafas.
Išsišiepė kertės.
Apsivertė lubos.
Prasidėjo kinematografas.
Tik gaila, kad lova giliai taip į žemę įdubus
Ir supas ir supas.
Kai keturiosdešim, tai žmogui nepaprastas ūpas.
Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija.
Žmogui taip daug vidujinės potencijos –
Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijos.
Ir daryti su pragaru amžiną uniją.