Bepročių daina

Ėjo tautos į naktį, į tamsią, į klaikią,
o jų dainiai dainavo į laimę einą …
Kruvinų, alkanų minių minios juos keikė –
tai bepročių keliai, tai bepročių daina!

Kerštą, smurtą ir mirtį bloškė amžiai sukaupę –
tegu pragaru bus kiekviena jų diena.
Negirdėjo dangus, o mes verkėm ir šaukėm …
Tai bepročių keliai, tai bepročių daina!

Ne raupais, ne stabu, ne maru sirgo širdys –
tam košmarui visų, jų visų negana.
Rodės, kalnus nukels, rodės, klonius pravirkdys
tie bepročių keliai, ta bepročių daina.

Ėjo tautos į naktį, į tamsią, į klaikią,
o jų dainiai dainavo į laimę einą…
Kruvinų, alkanų minių minios juos keikė:
– Tai bepročių keliai, tai bepročių daina!