Baseinas

Reikia ilgai plaukioti ir prisemti akis, kad užsimerkęs prieš
miegą regėtum žydrą dugną, kuris kartu su vandeniu,
skaidriu lyg spiritas, ramintų sielą. Tačiau tokiam danguj
nėra jokios (?) gilybės. O ir siela – vien gelsvas spindulėlis,
kažkas tokio, kam lengva tyliai būti: Ba-Sein-e*.

Geriau baseinas nei narkotikai, – girdžiu kolegą, kurio
skambutis prikėlė iš miego. – Ką naktį veikei? – Nusmigau
sugniaužusi Baudelaire’o „Paryžiaus spliną“. – Pašokusi
nuo telefono skambtelėjimo, pajutau nutirpusį bevardį
pirštą, vietoj žymeklio įkištą knygon. Išlipusi iš lovos,
žiūriu, kad vieną savo koją velku pažeme tarytum
negyvą kaulą.

Kartais gerai, kad pakelia skambučiai: imi ir parašai apie
tai? Tasai žmogus… „Ir po baseino taip norėjai mirti…“ Ir
toksai rašymas – vien plaukiojimas grimztant, pilną burną
prisėmus auksinių burbulų, kuriuos išpūtęs pro netyčia
sugriebtą šiaudą apsiramini. Prisiminimai it zuckli
svirpia galvoj. Dabar aš išgersiu kavos. Į kavą įmetu
porą kruopelių be sacharino.

Ar tu mano patelė? – susijaudinęs mėgo klausti. – Buvau
kvaila antis, gaigale! – dabar atkirsčiau. Jei būtum
vyresnė, ooo! jei būtumei brandi moteris, kaip
didžiuotumeis, jog man visiškai nereikia kitos be tavęs…
OOOOOOOOOOOOoooooooooooooooooo!“

Užtenka.
Man dar ilgai norisi plaukioti po to – kitaip aš skęstu
visiškoj apatijoj. Jeigu, apėmus tokiai būsenai, išeitum į
gatves, išleistum krūvą pinigų… O draugai? Ne tam!
Neinu į gatves. Lyg nutariau gyventi teisingai,
arba tvarkingai.

Baseinas – mano ilgesys.
Tiesa, nemoku plaukti. Štai plūduriuoju pačiu borto
pakraščiu lyg dvesianti žuvis.
Pro mane nardo tvirti vyrukai, rods, galvomis
daužydami dugną.
Sunkus mano kūnas tarytum ruonis išsirita iš vandens į
sausumą. Virpėdama šalčiu einu į sauną – prisėsiu prie
karščiuojančių akmenų. Kaip gerai mes vienas kitą
suprantam! Lyg būčiau vienas iš jų. Todėl ir einu į baseiną
viena, kad su jais susitikčiau. Man patinka kietos
ir karštos saunų širdys.

Ugningi rieduliai…
Jų kūnai neliečiami. Jie nebando manęs guosti. Per juos
nematai šalia sėdinčiųjų, kurie traukia į save, įkvėpdami
šnypščianti akmenų pyktį.

Reikia ilgai plaukioti, kad paskui dar ilgai regėtum –
Žydrumą,
Žydrą laisvę, kuri liejasi per kraštus ir užpildo tavo
tuštumą…
Tiesa, baseine negalima daryti sysiuko. Sureagavęs
chloringas vanduo paraustų kaip gėda šviesaus kraujo
raudoniu.

Gal baseine atsivertų – žaizdelė?