Balius

Jau po vidurnakčio, baliui pasiekus isterišką įkarštį, kai kavalieriai pradeda taršyti džiaugsmingai cypiančioms damoms plaukus, ir poros, nugalėdamos abejingos fizikos dėsnius, staigiais posūkiais ima kilti aukštyn, o tavęs jau nebeklauso atmintis, ir tu nebežinai, ką turėjai būtinai prisiminti, o šokėjų rankos ir kojos ima plaukti kas sau ramioj ir permatomoj migloj, kandeliabrai lubose ima tįsti ir virsta siūbuojančiom šviesos spiralėm, kurios sulūžta aštriais kampais, – salė pradeda klykti, perrėkdama plyštančio orkestro juodų žaibų trenksmą, ir pasidaro visiškai tamsu, ir tu prisimeni fioletinį žuvusio kareivio veidą (kovos dar tebevyko vakarų Berlyne), – o vėjas supa vienintelį visame kosmose žiburį ir beria tau į akis smulkų lietų ir sausai šlamančius neįžiūrimo medžio lapus.