->
Renavo
dvaro parke,
peiliu prarėžęs
žemės krūtinę,
pasivogiau ąžuoliuką –
šaknys per sprindį, stiebelis plonas, ketvirtuosius įpusėjęs
namo grįžau vakare, prožektorius be gyvybės, reikia sodinti –
nesulauks ryto… o lietus! o tamsa!
krapštaus patvory – tik girto kaimyno
betrūko su kvailiausiais
klausimais:
iš anapus?
iš žemės?
balsas
sausas,
troškus,
kleketuojančios
širdies tampomas, pašaipiai
širsta: penkličio gaila? sakau jam: labanakt!
nežinojau, kad kitą rytą iškeliaus jau kregždžių ganyti
dažnai ateina į sapną, griežia gražiai, šukas prispaudęs
prie lūpų – tokia lemtis, teisinuosi –
neištiesiau žemėtos rankos;
prabudęs krūpteliu:
tebegyvas
liudininkas,
ąžuolas
Puikus eilėraštis, bet
kategorija- apie mirtį
kaip ziauriai labai ilgas nenusirasysiu zmogau!
bet koks ilgas reikia rasyt net ranka skauda ir net nesirimuoja apie jy keli sakiniai parasyti nuobodu
Ilgas… Vaikai, vaikai… Eikit pabandyt nurašyt anikščių šilelį…