Aurora

Tenai kalnai, o čia pakalnės žalios,
tenai dangus, o čia bedugnės baisios,
ten iš mirties jauna gyvybė kelias,
o čia mirtis ir po žiedais baltaisiais.

Kas len, kas čia? Kas ten, kas čia? – tu klausi,
ir tavo balsą nuneša be aido
sunkių dienų sparnai į aukštą skliautą,
ir ranką uždeda naktis ant tavo veido.

Ir tu matai tenai balčiausius kalnus,
ir tu mini šią ištrėmimo žemę,
ir tu girdi “sūnau, ateik” šaukimą švelnų,
ir švinta švinta akys rytmetį sutemę.