Audėja

Ir kai giedras rytas rieda,
Ir kai sutemos artėja,
Savo romų žemės žiedą,
Savo skirtį gerbk, audėja!

Margink darbščiai ilgas juostas,
Kad paaustum lieką sprindį,
Kol neblykšta tavo skruostas,
Kol tau žemės saulė spindi…

Suok sutemus giesmę graudžią,
Kad tau rytas daug melavo,
Bet pajusk, kad staklės audžia
Amžių metmenis, ne tavo…

Amžių mįslei tavo skietas
Ir muštuvų darnas mojis,
Tau tik staklių suolas kietas,
Tavo sostas keturkojis –

Bet priimk ir tokį kelią –
Kad ir vargšė, tu ne vergė –
Kito audeklo dalelė,
Tu jo margą mįslę sergi…

Ir jei temstant nevaitosi
Ir vis tiesi ranką miklią,
Tu per vargą sužinosi,
Kas audėjas, kas šaudyklė…