Atsisveikinant

TAI ŠTAI mane likimas išdaigus,
Lyg neatakusį šunytį kūdron, sviedžia
Ieškot po tolimu nežinomu dangum
Sesutei rūtų, mėtų, margažiedžių…

Tu eik ieškot ir rast! ar rast? ar klyst?
Ar savo ilgesį taip įsiryžus nešti?
O taip neriuos, neriuos kaip žyginis arklys,
Kaip žyginis arklys, vežąs karaliui paštą.

O tai karaliui! Tai labai skubu!
O aš gerai žinau likimo pirštą:
Namo sugrįši – ir karaliaus to nebus…
Gal tas karalius jau šiandieną miršta…

O gal ten meilės plepalai? O gal pirklys
Ką rašo? Gal šiaip kažkas? Neaišku!..
Bet aš, kaip žyginis, kaip žyginis arklys,
Nešu, tartum tikrai karaliui laiškus.