Atminimai

KO JŪS, atminimai, šitą naktį keliatės,
Ko jūs, pakaruokliai, kylat iš kapų?
Trupučiukas ilgesio, senų žodžių keletas,
Praeitis pakvipus jazminų kvapu…

Ir buvai gal mano, ir buvai gal niekieno,
Gal, maniau, už marių, o buvai gal čia.
Kažin kas man džiaugsmą ėmė ir išniekino
Dilo ir sudilo pamaži delčia.

Kaip kartojau žodį, nieko nū nereiškiantį!
Žinoma, galėjau gal praverst be jo.
Bet norėjau visa, visa tai išaiškinti,
Kad daugiau nedrįstų niekas abejot.

Tai mačiau berželį, o jau tokį nuolankų…
Kaip tuomet tikėjau! Gal dabar tikiu?
Ir vijausi laimę, bėgdamas užuolanka,
Ir maniau – užbėgsiu laimei už akių.

Kaip mane ji gundė, kaip mane ji trotino!
Ir gerai žinojau – ji mane apgaus…
Verkė ir rūgojo vieną kartą motina
Anta marių krašto kažin ko brangaus!

Trupučiukas ilgesio, senų žodžių keletas
Ir kadais matytų keletas veidų…
Ko jūs, pakaruokliai, šitą naktį keliatės?
Tai ne man, tai žodžiui šičia bus graudu…