Andai

ANDAI, lyg pasikaišiusi sijoną
Mergaitė, per rasas nubrido saulė,
Šiandieną ji nutukusia, raudona
Ištvirkėle klajoja po pasaulį.

Andai, lyg dangus rudens ankstybo,
Giedrom akim atrodė svietas,
Manei – yra prasmė ant kryžiaus kybot,
Manei, yra prasmė ir kraujas lieti.

Bet kas tavo dalia nūnai didžiuotųs?
Praėjusių dienų tu palikuonis…
Nuo saulės bėgai, tarsi nuo raupsuotos,
Ir štai liūdi, kaip psalmės pelikonas.