Akmens ir žolės vienybė

Kai mane aplanko senas mano tėvas,
Aš tarytum jo akim
Žiūriu į miestą,
Į pasaulį,
Į save,
Į daiktus.

Jo veide
Jau nieko nėr bereikalingo –
Lyg prinokusioj
Geltonoj kviečio varpoj –
Viskas aišku,
Paprasta,
Tikslu
Ir gera.

Šiandiena grįžo jis iš miesto
Ir pasakė:
– Čia nėra žolės vienybės.
Ir pridūrė:
– Bet užtat yra akmens vienybė.

Vakare jis
Atsidusęs tarė:
– Tai matai,
Išsidalijome pasaulį,
O dabar –
Nežinom, kaip sudėti.