Žmogaus namai

Kalnų šaltiniai rytmetį mane pabudins,
ir mano šuo džiaugsmingai saulėj los.
Paimsiu lazdą, ir išeisime abudu
po akinantį sniegą paklajot.

Iš skambančios miglos iššoks upokšnis
ir praklegės pro baltus akmenis, pro mus.
Snieguotas debesis – šviesi žmogaus svajonė –
nuplauks į tolimus dangaus namus.

Kaip žalias žiedas prasiskleis po kojom
nustebęs ežeras. Kaip žemės ašara – skaidrus.
Jis miega Dievo delne ir alsuoja
į veidą jo – žuvėdras ir drugius…

Kalnų šaltiniai rytmečiais pabudins.
Kalnų šaltiniai užmigdys naktim.
Kad amžių taip gyventume abudu
su saule, ežerais ir debesim!