Žibutė

Subudo tyrai, saulę pajutę,
Ir štai padangės sesė žibutė
Stiebias į ryto žydrį bedugnį,
Į žemės dieną, į amžių iignį…

Ir kai ji puošia pagirio brydį,
Visatos pilnis jos žiedu žydi,
Ir ji kiekvieną giją viengungę
Į amžių gyvą audinį jungia…

Ir šit per kerą jos menko diego
Atbunda tyrų akmens iš miego,
Ir vėlei grįžta į saulės puotą
Visa, kas buvo nuvainikuota…

Ir nors žibutė iš molio augo,
Ji amžių mįslę skelbia ir saugo…
Jos žiedu toliai ir saulė kvepia –
Kaip daug ši žemė dangiško slepia!

Ankšta ir trošku po žemės stogu,
Kur tyko vargas, iškėlęs rimbą,
Ir gyvio mįslės gandina žmogų
Ir kur nuo plėnių vargeta žlimba…

Ar auksu stiegtas, ai remtas moliu,
Kaip žvirblio lizdą skursnos palėpė,
Jis nuo visatos, nuo saulės tolių
Mus sargiai slepia, kaip amžius slėpė.

Ir tavo turtą, šio ankščio verge,
Pelėsiais dengia laikas kaip voras,
Ir ką tu šykščiai tausoji, sergi,
Valdo likimas, ne tavo noras…

Rūpesčių sluogas, sopės be vardo,
Gauja abuoja tave užpuolę,
Visa, kas tavo renčiama, ardo
Ir vysto tavo širdį varguolę…

Po žemės stogu dunkso šešėliai –
Jie žindo saulės ilgesį didį
Ir teišnyksta tik valandėlei,
Kai mūsų širdys sapnais sužydi…