Žemuogė

Baltą žiedą pakėlei mažytį –
Gyvą snaigę, pamestą pusnyne.
Žaluma visas šlaitas užtvino.
Tiktai tavo sniegelis švyti.

Gersi saulę kaip motinos pieną,
Baltą galvą į vėją pakelsi.
Ir klausysies pro mėnesieną
Žemės dainuojančio balso.

Baltą žiedą – kaip šydą – numesi
Žemės kvapą ir medų ištiesi –
Uogą – širdį sklidiną, drąsią
Tu prie kojų kam nors padėsi – -