Žemės sūpuoklės

Tu puoši žemę, viešpatie dieve,
Tu duodi skruzdei didžiulę pilį,
Kaip duodi medžiui žiedą ir žievę
Ir darbščiai bitei sparną ir gylį…

Todėl kas rytą, kai tyliai švinta,
Išėjęs melstis į mano sodą,
Randu, kad rūtos naktį nekinta,
Kad paukščiai čerška giesmę vienodą…

Rauda vienodai ir gūdūs vėjai –
Tad, jei tu visa vienaip supynei,
Kodėl tu, tėve, žmogui įdėjai
Dvejopą širdį į jo krūtinę…

Juk tas, kam raustis kaip kurmiui reikia,
Knaisioti šykštų molį pajūry,
Skundžias kaip vergas ir skirtį keikia,
Ir kaip našlaitis į tolį žiūri…

Bet jam į jūrą vos išsiveržus,
Gelmių ir tolių širdis pabūgsta,
Ir jis sapnuoja apleistus beržus,
Vergijos slenksčio jam vėl pritrūksta…