Vakarų daina

Dvelk, dvelk, rytų lakusis vėje,
Tu saulės pasaką šlami –
Ir man dienų našta lengvėja,
Ir aš atgimstu širdimi…

Tu tolimų eglynų kvapą
Būties paklydėliui smilkai,
Ir grįžta, kas seniai prašapo,
Kaip prarasti aušros takai…

Ir štai žiedai, ankstybai dingę,
Pražysta vėl, margi, jauni,
Ir tu man močios lanksčią lingę
Ir lopšio sapną grąžini…

Dvelk, gink, iš pelenų prikėlęs,
Širdies svajas, nūnai baugias,
Nes jos kaip lakios kibirkštėlės
Nuo žemės rūko vėl užges…

Nes vien kaip garsas man vaidenos
Dusli giesmė iš praeities,
Ir mano taką dulkės senos
Ir dyklaukių tyla užties…

Ir kai tu vėl į rytus grįši,
Paklibink kerpėtus vartus
Ir švilpk pro lūšnos durų plyšį
Kaip mano ilgesys kartus…