Upės

Lygumų upės! Spindinčios saulėj, plačios ir tingios
srūvate jūs iš rytų horizonto bekraščių pelkynų
per šimtamečius raistus, kur medžių kamienai galingi
šlamantį dangų supa virš jūsų. Ten jūsų gimtinė.
Ten jūs vingiuojat siaurais sidabriniais voratinkliais
tarytumei žemės gyslos: skaisčios ir nuostabiai mėlynos,
per tankumynų puvėsius, šaknis ir per baltus akmenis,
kol išsiliejat saulėtom strūklėm į žydinčius slėnius.

Kaip garbanoti vaikai, kurie burlaiviais puošia jums vandenį,
bėgate jūs, palaukiate vingyj sesers ir padavusios ranką
vėl raibuliuojat tolyn ir tolyn. Pasenę malūnai stovi
prie Jūsų krantų ir sparnų šešėliais žegnoja jums srovę.
Pilkos ir varganos klaidžioja jūsų šlaitais šiaudinės pirkelės;
medinius kibirus neria gelmėn dainuodamos Jaunos merginos, –
o jūs vis skubat ir skubat į tolį, ir užmirštieji laiveliai
rypuoja skaidriam vandeny lyg didžiuliai drugiai sidabriniai.
Taip pamažu platėja jūsų slėniai ir vagos,
drumsčiasi tyras vanduo ir dangaus vis daugiau atspindi.
Debesys, saulės kaitros pritvinkę, verpetuose dega
skaisčiai tvaskėdami. Sodai žydi, ir sninga
žiedlapiai jūsų tėkmėn… Horizontuose miestai marguoja.
Jūs plaukiate plačios, išdidžios pro juos. Išdraskytus
atspindžius kryžių, žibintų ir bokštų sūpuodamos,
prašniokščiat tiltus, lenktus iš plieno ir šalto granito.

Dūmai virvėm juodom ima driektis virš jūsų,
ir atsispindi aprūkę rausvi kaminai sūkuriuotam paviršiuj.
Didmiesčių purvino kraujo dėmės plačios ir tirštos
užlieja jums veidą. Tik kartais džiaugsmingai atplūsta
mažytės vilnys nuo skalbiančių žlugtą krante moteriškių;
ir šokančio plokščio akmens, kurį priemiesčio valkata metė.
Kartais lėtais vairais surakinti pragirgžda
pavandeniui sunkūs, smaluoti laivai – kaip naktys…

Jau virš galingos tėkmės vis dažniau žuvėdros nardo.
Riksmas jų ir plazdėjimas kelia jums nerimą keistą.
Užmirštate miestus, mažuosius upokšnius bevardžius,
kurie įsilieja į jus kaip juostos mėlynos skaisčiai, –
jūs tekate plačios, kaip potvynių vandenys tekat,
saulėlydžiai tamsiai raudoni žėruoja jūsų paviršiuj,
ir taip įsiliejat į ūžiančios jūros putotus verpetus,
ir vilnyti imat bekraštėj platybėj – ir šniokšdamos mirštat.