Uodas

Kai kadais turėjau butą
Prie Virvytės akmenuotos,
Pažinojau vieną Uodą
Itin keisto būdo.

Atplasnojęs tyliai tyliai,
Tartum būtų jis koks šnipas,
Taip tau bakstels savo yla,
Kad iš siaubo net sucypsi.

Be skambučio, nepaklausęs,
Ar aš Petras, ar aš Romas,
Tupias ant peties ramiausiai,
Lyg aš jam aerodromas.

Oriai it koksai chirurgas,
Išsitraukęs instrumentą,
Mano kraują ima siurbti.
„Ar sergi?“ – paklaustų bent jau.

Gal jūs manot – jis tą kraują
Ima tyrimams iš venos?
Gal jis daktaras Aiskauda
Ar studentas Avicenos?..

Įžymus gal mokslo vyras –
Jaunesnysis bendradarbis
Moksliškai tą kraują tiria
Ir man daro didžią garbę?

O galbūt jo geras draugas
Į avariją pakliuvo,
Ir chirurgas prašo kraujo,
Nes tam draugui pilvą siuva?

Aš ne donoras, bet jeigu
Mandagiai jis paprašytų,
Atsakyčiau: „Siurbk, mažyti!..”
Bet prašyt jis nesiteikia.

Kviečiasi draugus, kaimynus,
Gimines ir paneles
Ir visus manim vaišina –
Gali neužtekt manęs!

Tučtuojau mane apstoja,
Vos tik išeinu iš namo,
Aš manau – jie taip galvoja:
„Atsidarė restoranas…”

Vienas sverdėja pritūpęs,
Kitas – dar iš vakar girtas
Ir aukštielninkas į upę
Kaip rąstigalis nuvirsta.

Niekaip negaliu suprasti.
Pasakyk, jei tu gudresnis –
Kaipgi gali toks mažytis
Šitiek it kombainas ryti?