Šiąnakt

Šiąnakt liūdi kanklės mano,
Ryt gal vėl sudžiugs širdis,
Kai po audrų siūčio tvano
Aušrą skelbs gaidys…

Kol nenyks vargai ir skriaudos
Iš tamsios žmogaus dalies,
Daug ii mano kanklių raudos
Ašarų pralies…

Verk ir verk, ir striūbauk, styga
Šiąnakt sopes tu. matai,
Bet nustos, kas žmogų myga,
Ir liepsnos rytai…

O kad grįš, ko žemei stinga,
Teigia rašmenys žvaigždžių –
Aš jų įžado mįslingą
Varpą jau girdžiu…