Sapnas

Klausytojus užlieja akmeninė tamsa, kaip prieštvaninio driežo vėlę, įmūrytą į geologinės epochos gelmes. Salės dydį statulos jaučia vien iš balso, aidinčio erdvėj, pavirtusioj miegančia klausa. Plieno lakštingalos kabo ties jų galvom, laukdamos savo eilės.

Balsui pradėjus kalbėti apie “zoną, kur horizontalinės normalių ir liečiamųjų kontaktinių jėgų projekcijos yra nukreiptos į visas puses”, Vulkanas smogia degančia ranka, balsas nutrūksta kaip siūlas, užsidega sietynai, lakštingalos pragysta plieno koloratūrom devintame danguje, ir šviesos pažadintos statulos ima deklamuoti staiga praregėjusioj erdvėj:
Nuo žaibo žūna pragaro idėja,
Tarp integralų vystanti šaknis,
Iš tos šaknies pražysta orchidėja
Ir nušviečia pasaulį kaip ugnis.