Rutina

ABU, abudu prislėgtu rutinos…
Didžiulio voro užspęstam tinkle
Drugeliai blaškosi, o žydi linas
Mėlyne vaiskia, atkaklia…

Palėpė atsidus gūdžiai užkimus,
Ir negyvi sparneliai suplasnos –
Taip atsikels vėl milžinas troškimas,
Įkaitęs vakaro liepsnoj.

O kolei sąnariai iš lėto stingo,
Akyse degė daug aitrios ugnies –
Žolynai suposi nerūpestingi,
O trandys grikšino gegnes.

Patamsiuosna, pabodusion palėpėn
Įsiskverbia pavasario versmė,
O dulkių prislėgtuos sparneliuos slėpės
Didžiulio nerimo giesmė: –

Nėra žąslų, nėra saitų troškimams!
Voratinkliai mūs niekad nepavergs,
Nors ten vis, pasterbliuos, vėjeliai kimūs
Mums vergo ašara per amžius verks!..

Abu, abu voratinkly sparnais pakibę,
Bet pravirom, plačiom akim
Matuosime skliautų platybę,
Ir nieks mums laisvės neatims!

O gal priprasime prie pančių ir rutinos!
Gal debesys apvilks žydras erdves?
Ir gal pakils audra, pakvips žolynai,
Ir su voratinkliu paskęsime purve!