Rūta

TAI NULENKĖ tave iki juodos žemelės
Įtūžę viesulai išrauti iš šaknų
Ir gąsdina trankydami varteliais,
Lyg tyčia juos atradę palaknus.

Išaugai mat jau tu kaip tik ant viešo kelio
Praeivio įgeidžiui – nuskinti, nuskabyt,
Bet vis keli aukštyn viršūnę žalią
Ir žiemą vasarą žaliuoji įstabi…

O nemari tavo žalių šakelių, rūta,
Gležnuos lapeliuos slypinti galia…
Dėl to sesutės pasirinko tavo žalį

Pasidabint kasas, pagražinti darželį,
Kad tu gyvybės ženklas – kas bebūtų,
Ar šalnos kanda, sniegas dengia – vis žalia!