|
-> Pieva begalinė kaip dangus.
Rasakila sidabriškoj taurėj
iškėlus rasą paukščiui ir drugeliui.
[Daugiau…]
Senolėj girioj, už raisto,
gyvena augalas keistas –
žaliom vėduoklėm lapoja.
[Daugiau…]
Sklinda violetiniai čiobreliai –
mažutėliai – vos nuo žemės kyla.
Ir paukšteliai gūžtoj įsiklauso
į pušyno aitrią kvapią tylą.
[Daugiau…]
Lūgne, lūgne, laumių dukrele,
ežero ašara tavo veidely.
Spindi lygūs ežero veidrodžiai.
Sukasi saulė skliauto laikrodžiu.
[Daugiau…]
-> Miško aikštelė iš laimės nušvito:
ožrožė skleidžias – rožinė rožinė.
Medžiai dėkoja, medžiai siūbuoja,
medžiai pasižada: “Ošime, ošime…
[Daugiau…]
Šviesus ir svaiginantis liepžiedžių kvapas
vasaros vakarą – kaip indą pripildo.
[Daugiau…]
Išeina gandrai, upeliai ir šalavijai.
Tu pasilik.
Mūsų nerimo valandą,
kai reikia būti stipresniam už save.
Mūsų laukimo valandą –
per ją reikia išlaukti šimtmetį –
tu neišeik.
[Daugiau…]
Tėviškės mažas upokšni,
jeigu dar esi kur nors.
Protėvių sielos atspindys.
Tyras ir virpantis.
Žemės veidrodis.
Ar pažinsim save?
Ar pažinsim save?
Kas mes?
Vakaras ateina iš pelkių,
nešdamas aitrų svaiginantį
kvapą, vienišo gandro
kleketavimą.
[Daugiau…]
-> l. ASIŪKLIS
Pasakyk, iš kur tu atėjai,
asiūkli, iš kokio tūkstantmečio
tavo šaknys kvėpuoja po
mano kojom?
Ko geidei iš saulės ir perkūno?
Kokią žinią atnešei perduoti –
kokį perspėjimą – šiam pavasariui?
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai